Prieskonių galia

Visais laikais prieskoniai vertinami dėl jų gydančiųjų savybių bei skonio. Buvo laikai, kai prieskoniai kainavo daugiau nei brangūs daiktai. Šiandien jų galime rasti kiekvienoje parduotuvėje ir galime rinktis iš daugybės rūšių. Prieskoniais pagardinti patiekalai tampa dar skanesni ir atskleidžia neįtikėtinus skonius. Tad šį kartą truputis apie prieskonius.

Cinamonas

Cinamonas – labai senas prieskonis, senovės Indijoje jis buvo vartojamas jau prieš 5000 metų. Prieskonis laikytas jaunystės šaltiniu, tikėta, kad jis žmogui suteikia stebuklingų galių: eiti per vandenį ar net tapti nemirtingam.

Ceiloninis cinamonas (Cinamomum verum) – šiltųjų kraštų medis arba krūmas, kurio žievė vartojama prieskoniams ir vaistams. Šis augalas giminingas laurui. Cinamono žievė atsinaujina kas 2–3 metus, tada ją vėl galima nulupti.

Cinamonas dažniausiai naudojamas įvairiems saldiesiems patiekalams gardinti. Jo dedama į pyragus, saldžius pieniškus valgius, vaisių sriubas, kepamus sausainius, desertus su obuoliais. O štai Azijos šalių virtuvėje cinamonu skaninami ir mėsos (avienos, jautienos ar paukštienos) patiekalai.

Šis prieskonis turi gydomųjų savybių. Jis mažina nerimą, kovoja su peršalimo ligomis, stiprina širdį ir imunitetą, padeda atsikratyti svorio.

Gelsvės

Šis augalas apipintas įvairiomis legendomis. Pasakojama, kad Ukrainoje merginos vaikinus vaišindavo gelsvių arbata, taip siekdamos juos prisivilioti. Net ir šiais laikais žmonės tiki, kad gelsvėse yra medžiagų, skatinančių aistrą ir susižavėjimą. Vaistinė gelsvė kilusi iš Vakarų Azijos, o dabar auginama Kaukaze, Šiaurės Amerikoje, Europoje (šiame žemyne gelsves išpopuliarino vienuoliai benediktinai).

Maistui galima vartoti visas gelsvių dalis: lapus, jaunus stiebus, šaknis, žiedynus, prinokusias sėklas. Gelsvių lapai ir jauni stiebai dedami į salotas, mišraines, sriubas ir mėsos patiekalus. Jei vegetarišką sriubą pagardinsite gelsvių lapais, jie sriubai suteiks mėsos aromato. Šaknis galima valgyti keptas arba troškintas, o iš džiovintų virti arbatą. Gelsvių kvapas itin stiprus, todėl nepersistenkite – net ir šviežių gelsvių lapus vartokite kaip prieskonį.

Gelsvių lapų antpilas gydo virškinimo ir kvėpavimo takų ligas, arbata gerina apetitą, slopina pilvo pūtimą, skatina skrandžio veiklą. Šaknų, lapų ir vaisių antpilas atpalaiduoja spazmus, varo šlapimą ir pagerina atsikosėjimą.

Laiškiniai česnakai

Laiškinio česnako kilmė nėra žinoma, tačiau spėjama, jog šis augalas galėjo atsirasti Centrinėje Azijoje. Dabar jis populiariausias Europoje, ypač mėgstamas šiaurinėje Europos dalyje. Laiškinis česnakas dažnai auginamas ir lietuvių daržuose.

Laiškinio česnako lapai primena svogūnų laiškus, tačiau yra plonesni, žali, tuščiaviduriai. Augalas pasižymi aštriu kvapu ir švelniu skoniu. Labai tinka pavasariškoms salotoms, sriuboms ar bulvėms pagardinti. Susmulkintų lapų galima užberti ant sumuštinių, paskaninti sriubas ar mėsos patiekalus. Šis prieskonis jūsų patiekalui suteiks ne tik skonio ir aromato, bet ir pagražins pavasariška, sodriai žalia spalva.

Laiškiniai česnakai – puiki priemonė norint apsisaugoti nuo peršalimo ligų. Šie žalumynai padeda išvalyti organizmą ir pašalinti toksinus.

Pipirmėtės

Anksčiau žmonės manydavo, kad mėtų kvapas aktyvina smegenų veiklą, todėl būdavo tokių, kurie nešiodavo mėtų vainikus. Žiniuoniai tikėdavo, kad mėtos neša sėkmę, todėl patardavo į piniginę įsidėti keletą mėtų lapelių arba jais patrinti tą vietą, kurioje laikomi pinigai. Tikėta, kad tada pinigų visada užteksią. Dėl šių pasakojimų tikrumo galima ir abejoti, tačiau mėtų poveikis mūsų sveikatai – seniai įrodytas, o pipirmėtėmis paskanintų patiekalų paragauti – būtina.

Šviežius arba džiovintus pipirmėčių lapelius galima dėti į salotas, sriubas, daržovių ir mėsos patiekalus, padažus ir šaltuosius gėrimus. Pipirmėtės tinka desertams, pavyzdžiui, ledams ar pyragams.

Pipirinių mėtų arbata padeda tuomet, kai kamuoja nemiga, padidėjęs jautrumas, ji stimuliuoja širdies darbą, malšina galvos skausmą. Pipirmėčių lapelių arbata gerina virškinimo procesą, šalina nemalonų burnos kvapą.

Šalavijai

Šalavijai kilę iš Pietų Europos, tačiau dabar paplitę visame pasaulyje. Šiam augalui senovėje buvo priskiriamos mistinės savybės. Žmonės tikėjo, jog jis padeda nuspėti ateitį, palaikyti ryšį su mirusiųjų pasauliu, kad smilkomi šalavijai padeda apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ar išvaryti jas iš namų. Žinoma, buvo žinomos ir kiek „žemiškesnės“ šalavijų galios, juk ne veltui lotyniška šio žodžio reikšmė yra „gydyti“.

Nuo seniausių laikų šalavijai buvo vartojami medicinoje ir konservuojant maistą, tačiau kaip prieskonis atrasti gana vėlai. Valgiui pagardinti šalavijai pradėti vartoti tik XVII amžiuje. Jungtinėse Amerikos Valstijose be šio prieskonio neįsivaizduojama Padėkos diena – jis būtinas kepant kalakutą. Šalavijai pravers ruošiant ungurį, kiaulienos kepsnius ar lašinius. Vaistinis šalavijas ypač pagerina žvėrienos patiekalus.

Šalavijai ypač reikalingi moterims – šių žolelių antpilas mažina prakaitavimą menopauzės metu. Jo sudėtyje yra medžiagų, kurios labai panašios į moterišką lytinį hormoną, todėl šis augalas didina galimybes pastoti. Šalavijai malšina skrandžio skausmus ir gerina virškinimą.

Daugiau apie prieskonius ir ne tik rasite knygoje „Praktiškos moters knyga“