Prancūzų poetas Aleksandras Baltazaras Lorenas Grimo de La Reinieras (gyvenęs XVIII–XIX a.) konservavimo procesą pavadino „metų laikų prikėlimo menu“. Išties gražus ir poetiškas apibūdinimas, primenantis mums vasaros malonumus, šaltą žiemą ragaujant kvapnias mūsų pačių konservuotas gėrybes.
Žodis „konservai“ kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „conservare“ – „išsaugoti“. Konservavimas – tai augalinės ir gyvulinės kilmės maisto produktų paruošimas ilgesniam laikymui. Be to, daugumą konservuotų gaminių galima valgyti iš karto, negaištant laiko maisto ruošimui.
Namų sąlygomis taikomi fiziniai, fiziniai–cheminiai, cheminiai, biocheminiai ir mišrūs konservavimo būdai.
Fizinis konservavimas – tai kaitinimas aukštoje temperatūroje sandarioje taroje, šaldymas ir džiovinimas.
Fizinis–cheminis konservavimas – tai konservavimas valgomąja druska, cukrumi. Kad nesidaugintų bakterijos bei mikroorganizmai, druskos koncentracija konservuose turėtų būti 10–20 proc. Konservuojant cukrumi ruošiamas 65 proc. koncentracijos cukraus tirpalas. Jei cukraus koncentracija mažesnė, paruoštus konservus dar reikia pasterizuoti arba sterilizuoti.
Cheminis konservavimas – tai mikrobiologinių procesų slopinimas produktuose antiseptinio veikimo medžiagomis, kai naudojamas žmogaus organizmui nekenksmingas konservantų (namų sąlygomis – acto, citrinų rūgščių bei jų druskų, alkoholio) kiekis.
Biocheminis konservavimas (rauginimas) dažnai naudojamas daržovėms, vaisiams, grybams konservuoti. Rauginimo procesą sukelia pieno rūgšties bakterijos, kurios, besimaitindamos produktuose esančiu cukrumi, pagamina pieno rūgštį ir nedidelį etilo alkoholio kiekį, stabdantį mikroorganizmų veiklą. Šis būdas labai vertinamas konservuojant namų sąlygomis, nes raugintuose produktuose išlieka daug vitamino C.
Daugiau patarimų, receptų ir gudrybių apie konservavimą sužinosite naujausioje mūsų knygoje „Konservavimas. Lengvai ir paprastai“.
Naujausi komentarai